Ana, Vestminsterio rūmai, 1540 m. balandis

Tikėjausi būti karūnuota per Gegužės pirmosios šventę, tačiau iki jos likus mažiau kaip mėnesiui niekas neužsakė jokių naujų suknelių, neparengė karūnavimo iškilmių plano, todėl spėju, jog šiais metais jis nevyks. Negali vykti. Neturėdama geresnės patarėjos, palaukiu, kol eisime su princese Marija iš Damų koplyčios į rūmus, ir paklausiu jos nuomonės. Marija patinka vis labiau, jos nuomone įpratau pasikliauti. Be to, ji augo šiame dvare, o paskui buvo ištremta iš jo, todėl geriau už kitus žino, ką reiškia gyventi rūmuose ir jaustis svetima.

Išgirdusi žodį „karūnavimas”, princesė taip pasižiūri į mane, kad įaugu į žemę. Suakmenėjusi šūkteliu:

— Ach, ką jūs girdėjote?

— Brangioji Ana, neverkite, — skubiai įspėja ji. — Atsiprašau. Karaliene Ana.

— Aš neverkiu. — Žvelgiu į ją sukrėsta. — Neverkiu.

Mes iškart apsidairome, ar niekas mūsų nestebi. Taip jau yra šiuose rūmuose: visuomet dairaisi per petį, ar nėra šnipų, kalbi tiesą tik pakuždomis. Marija prieina arčiau prie manęs, aš paimu ją už parankės ir toliau einame kalbėdamosi.

— Ji nevyks per šią Gegužės šventę, nes jeigu norėtų jus karūnuoti, viskas jau būtų suplanuota ir paruošta, — atsako ji. — Pati galvojau apie tai per gavėnią. Bet tas nėra blogai. Tas nieko nereiškia. Karalienė Džeinė irgi nebuvo karūnuota. Jeigu ji būtų likusi gyva, karalius būtų uždėjęs jai karūną, nes padovanojo įpėdinį. Jis tikriausiai laukia, kada pranešite apie savo nėštumą. Palauks, kol pagimdysite, ir surengs karūnavimą kartu su krikštynomis.

Aš išraustu ir nieko nesakau. Marija žvilgteli į mane, palaukia, kol užlipsime laiptais, kirsime mano priimamąjį, miegamąjį ir atsidursime maldos kambarėlyje, kur niekas nesirodo be kvietimo. Uždarau duris prieš smalsių damų nosis, ir liekame vienos.

— Ar yra sunkumų? — taktiškai klausia ji.

— Ne iš mano pusės.

Ji linkteli, bet nė viena iš mūsų nenori tęsti temos. Mes abi esame trečią dešimtį įpusėjusios nekaltos merginos, senmergės, bijančios vyro aistros paslapties, bijančios karaliaus galios, abi gyvenančios jo palankumo nuošalėje.

— Žinote, aš nekenčiu Gegužės šventės, — staiga sako princesė Marija.

— Maniau, jog tai viena iš didžiausių metų švenčių?

— O taip, bet tai pagoniška, laukinė šventė, ne krikščioniška.

Tai dar vienas katalikiškas Marijos prietaras, aš noriu nusijuokti, bet niūrus princesės veidas mane sulaiko.

— Tai tik pavasario sutikimo šventė, — sakau. — Joje nieko bloga.

— Tai metas, kai atsikrato tuo, kas sena, ir pasiima nauja, — paaiškina ji. — Ir šitos tradicijos karalius laikosi kaip laukinis. Per Gegužės šventės turnyrą karalius išjojo su meilės šūkiu Anai Bolein ir nustūmė mano motiną į šoną, kad galėtų vesti ledi Aną. Nepraėjus penkeriems metams atėjo jos eilė: ledi Ana tapo turnyro karaliene, už jos garbę priešais karališką ložę kovėsi geriausi riteriai. Tačiau jie dar tą patį vakarą buvo suimti, o karalius išjojo su jais net neatsisveikinęs. Ledi Ana irgi priėjo liepto galą: nuo tos dienos karaliaus ji daugiau nematė.

— Jis neatsisveikino? — Kažkodėl man tai pasirodė baisiausia. Niekas anksčiau man apie tai nepasakojo.

Marija purto galvą.

— Jis niekada neatsisveikina. Kai karaliaus palankumas išgaruoja, jis skubiai nešdinasi pats. Neatsisveikino ir su mano mama. Jai teko siųsti savo tarnus, kad palinkėtų gero kelio. Tėvas taip ir nepasakė, kad daugiau nepasirodys. Tiesiog vieną dieną išjojo ir negrįžo. Neatsisveikino ir su ledi Ana. Išjojo iš Gegužės šventės riterių turnyro ir pasiuntė savo vyrus ją suimti. Tiesą sakant, jis neatsisveikino ir su karaliene Džeine, kuri mirė gimdydama jo sūnų. Karalius žinojo, kad ji grumiasi su mirtimi, bet moters neaplankė. Leido mirti vienai. Jis kietaširdis, bet silpnų nervų, negali pakęsti moters ašarų, negali ištverti atsisveikinimų. Jam lengviau nusisukti ir išeiti.

Sudrebu ir nuėjusi prie langų patikrinu, ar jie gerai užverti. Man tenka susilaikyti, kad neužtraukčiau tankių užuolaidų nuo akinančios šviesos. Nuo upės dvelkia šaltas vėjas, jaučiu, kaip jis mane žnaibo. Noriu grįžti į priimamąjį, į paikų mergaičių būrį, klausytis liutnia grojančio pažo ir moterų juoko. Man reikia karalienės kambarių jaukumo, nors ir žinau, jog kitoms trims moterims prieš mane jo taip pat reikėjo, ir nė vienos iš jų nebėra gyvos.

— Jeigu jis atsigręš prieš mane, kaip atsigręžė prieš ledi Aną, manęs niekas neįspės, — tyliai sakau. — Šiuose rūmuose neturiu draugų, kurie įspėtų mane apie pavojų.

Princesė Marija nebando manęs raminti.

— Gali būti, kad vieną saulėtą dieną po turnyro ateis ginkluoti vyrai, kaip pas ledi Aną, ir bėgti nebebus kur?

Ji išbalusi. Linkteli.

— Karalius atsiuntė pas mane Norfolko hercogą su įsakymu paklusti. Gerasis hercogas, pažinojęs mane nuo vaikystės, ištikimai ir su meile tarnavęs mano motinai, rėžė man tiesiai į veidą, jog jeigu būtų mano tėvas, paimtų už kojų ir tėkštų į sieną, — sako ji. — Žmogus, kurį pažinojau nuo lopšio, kuris pažinojo mane kaip kraujo princesę, kuris mylėjo mano motiną ir buvo ištikimiausias jos tarnas, atėjo su linkėjimais nuo tėvo ir buvo pasiruošęs išgabenti mane į Tauerį. Karalius atsiuntė man savo budelį ir leido jam elgtis kaip tinkamam.

Sugniaužiu neįkainojamą gobeleną, lyg jis galėtų mane nuraminti.

— Bet aš niekuo neprasikaltau, — tariu, — aš nieko nepadariau.

— Aš taip pat, — atsako princesė. — Kaip ir mano mama. Karalienė Džeinė taip pat niekuo neprasikalto. Gal netgi ledi Ana buvo nekalta. Mes visos patyrėme, kaip karaliaus meilė virsta pagieža.

— O aš ir meilės nepatyriau, — tyliai sumurmu gimtąja kalba. — Jeigu jis galėjo palikti žmoną, su kuria pragyveno šešiolika metų, moterį, kurią mylėjo, taip lengvai, kaip džiugiai jis atsikratys manęs, moters, kuri jam niekada net nepatiko?

Marija žvelgia į mane.

— Kas bus su jumis?

Žinau, kad mano veidas išblyškęs.

— Nežinau, — prisipažįstu. — Nežinau. Jeigu karalius susivienys su Prancūzija ir padarys Kitę Hovard savo meiluže, manau, jis išsiųs mane namo.

— Jeigu ne blogiau, — vos girdimai priduria princesė.

— Nežinau, kas gali būti blogiau už mano namus, — liūdnai atsiliepiu.

— Taueris, — paprastai atsako ji. — Taueris gali būti blogiau. Ir ešafotas.

Po šių žodžių įsiviešpatauja begalinė tyla. Nieko netarusi aš pakylu nuo kėdės ir nueinu prie durų, vedančių į kitus kambarius, o princesė pasitraukia į šoną, praleisdama mane pirmą. Mes tylėdamos, paskendusios nelinksmose mintyse praeiname kambarėlį ir pro nedideles duris patenkame į šurmulį ir sujudimą. Tarnai laksto iš galerijos į kambarį su padėklais. Mano priimamajame ruošiamas stalas, serviruojami auksiniai ir sidabriniai karališki indai.

— Kas čia vyksta? — klausiu nustėrusi.

— Jo prakilnybė karalius paskelbė, kad pietaus jūsų kambariuose, — pripuola prie manęs ir nusilenkdama išpoškina ledi Ročford.

— Gerai. — Stengiuosi kalbėti maloniai, bet vis dar šiurpstu nuo minties apie karaliaus pyktį, Tauerį ir ešafotą. — Man garbė pakviesti jo prakilnybę pas savo kambarius.

— Į savo kambarius, — tyliai pataiso mane princesė Marija.

— Į savo kambarius, — pakartoju.

— Ar persirengsite pietums?

— Taip. — Matau, kad mano damos jau vilki gražiausiais drabužiais, o Kitės Hovard gobtuvas taip toli ant viršugalvio, jog mergina galėtų apsieiti ir be jo, o pati apsikarsčiusi grandinėlėmis su mažais perliukais. Jos ausyse žaižaruoja deimantai, kaklą juosia kelios eilės perlų karolių. Regis, ji netikėtai praturtėjo. Nesu mačiusi jos su niekuo daugiau, kaip tik plona aukso grandinėle. Pamačiusi, jog žiūriu, Katerina padaro man reveransą ir apsisuka, kad pasigrožėčiau nauja rožinio šilko suknele su tamsiai rausvu pasijoniu.

— Graži, — sakau. — Nauja?

— Taip, — atsako ji, ir žvilgsnis nuklysta lyg sugauto vagiant vaiko. Aš kaipmat suprantu, jog visos tos puošmenos gautos iš karaliaus.

— Ar galiu padėti jums persirengti? — lyg atsiprašinėdama klausia ji.

Linkteliu, ir mes su dar dviem freilinomis nueiname į miegamąjį. Mano suknelė pietums jau ištraukta, o Katerina puola prie skrynios mano apatinių.

— Kokie puikūs, — sako ji, glostinėdama siuvinėtus baltutėlius marškinius.

Įlendu į juos ir atsisėdu priešais veidrodį, kad Katerina iššukuotų man plaukus. Ji švelniai susuka kuodelį ir paslepia jį po auksiniu tinkleliu, nesutariame tik tada, kai ji per daug toli prisega man gobtuvą. Užsidedu kaip reikia, o ji juokiasi. Matau mūsų veidus greta, nekaltos kaip vaiko, be šešėlio apgaulės jos akys susiduria su manosiomis veidrodyje. Atsisukusi paprašau kitų merginų:

— Palikite mus.

Iš žvilgsnių, kuriais apsikeičia damos, suprantu, jog nauji Kitės turtai niekam ne paslaptis, ir visi žino, iš kur tie perlai, todėl visos mano, jog ant mažos Kitės Hovard galvelės nusileis pavydo audra.

— Tu patinki karaliui, — sakau tiesiai.

Jos akys nebesišypso. Ji mindžikuoja rausvais bateliais.

— Jūsų didenybe... — sušnibžda.

— O aš jam nepatinku, — sakau. Žinau, kad kalbu tiesmukai, bet nerandu žodžių pagražinti tiesos, kaip tai daro meluojanti anglė.

Raudonis gilia iškirpte pasiekia jos skruostus.

— Jūsų didenybe...

— Ar tu geidi jo? — klausiu. Nenoriu, kad žodžiai paverstų šitą klausimą lengvu pašnekesiu.

— Ne! — atšauna Katerina, bet paskui nulenkia galvą. — Jis yra karalius... o mano dėdė sako, tiesą sakant, dėdė man įsako...

— Tu nelaisva? — padedu.

Pilkos jos akys žvelgia į mane.

— Aš esu mergina, — atsako Katerina. — Esu tik jauna mergina, negaliu rinktis.

— Ar gali atsisakyti daryti tai, ko jie nori?

— Ne.

Mes abi nutylame ir suprantame paprastą tiesą, kuri ką tik nuskambėjo. Abi esame moterys, suprantančios, jog negalime pakeisti pasaulio. Mes esame šio žaidimo žaidėjos, tik savo veiksmų nulemti negalime. Vyrai žais mumis kaip panorėję. Galime tik stengtis išlikti, kad ir kas benutiktų.

— Kas bus su manimi, jeigu karalius panorės tave vesti?

Vos tik šie žodžiai palieka mano lūpas, suprantu, jog tai yra esminis, neleistinas klausimas.

Kitė patraukia pečiais.

— Nežinau. Manau, kad niekas nežino.

— Ar jis įsakys mane nužudyti? — klausiu pašnibždomis.

Mano siaubui, mergina išsigandusi neatsitraukia ir nepuola neigti. Ji žvelgia į mane labai ramiai.

— Nežinau, ką jis darys, — pakartoja. — Jūsų didenybe, nežinau, nei ko jis nori, nei ką gali padaryti. Neišmanau įstatymų. Ir nežinau, kam jis pasiruošęs.

— Jis pasiims tave, — tariu nutirpusiomis lūpomis, — neabejoju. Kaip žmoną arba kekšę. Bet ar išsiųs mane į Tauerį? Ar lieps nužudyti?

— Nežinau, — atsako ji, žvelgdama į mane kaip išsigandęs vaikas. — Negaliu atsakyti. Niekas man nieko nesako, tik tiek, kad turiu būti jam maloni. Ir toliau privalau būti.